Šiandien norime pasidalinti jaukiu pokalbiu su architektais ŠA atelier – Antanu ir Gabriele Šarkauskais. Architektų komanda įgyvendina ne tik projektus, interjero sprendimus, bet ir rengia instaliacijas bei edukacijas architektūros tema. ŠA atelier komanda įrengė instaliaciją Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijai „Erdviškumai“, kurią dar galite pamatyti.
Jūsų ekspozicijos mintis – siena, kurianti kambarį. Pasidalinkite prašau kūrinio koncepcija – kodėl kambarys, juk net suformavus jis lieka be stogo.
Labai dažnai statybos projektuose dominuoja statinys kaip objektas, jį įgyvendinus aplinkoje atsiranda ne tik objektas, tačiau pakinta ir erdvė aplink jį, tokių pakitimų gausa smarkiai formuoja viešąsias miesto erdves. Dalyvaudami Nacionalinės dailės galerijos mažosios architektūros parodų cikle “Erdviškumai”, kaip kūrėjai, ieškojome tokios vietos kurioje su minimalia intervencija galėtume transformuoti aplinką, tai virto viena plokštuma arba siena kuri uždarė stačiakampio planą tarp atraminių sienų ir galerijos pastato. Savo instaliacija norėjome parodyti, kad kuriant architektūrą kaip objektą, neišvengiame erdvinio aplinkos formavimo ir galutinis rezultatas tampa ne objektu, o vieta, šiuo atveju – kiemas arba lauko parodų salė. Mūsų sukurta instaliacija atribojo dalį erdvės Nacionalinės dailės galerijos prieigose, į šia erdvę galima ateiti, tačiau ją kartu su jos lankytojais galima ir stebėti iš pačios galerijos vidaus arba nuo viršutinių terasų. Dėl to naujasis kiemelis pratęsia galerijos funkciją už formalių pastato ribų. Tai viena iš galimų nuorodų kaip būtų galima panaudoti tuščią plotą aplink pastatą arba tik klausimas, ar reikalinga tokia didelė tuštumą aplink galeriją mieste. Šis klausimas veda prie pastato atsiradimo laikmečio, modernizmo planavimo tendencijų ir ideologinio režimo užduotų hierarchinių klišių.
Kita vertus instaliacija akivaizdžiai primena sieną kuri yra bene dažniausias architekto darbo įrankis. Manome, kad tai tik įrankis dėl to, kad pati siena niekada nėra tikslinis rezultatas, ji tik išpildo labai gausų skirtingų šalių interesų lauką. To neišvengėme ir šio projekto metu, dar kūrybos etape, parodoje dalyvaujantis kūrėjas architektas Gintaras Kuginys pastebėjo, kad būsima siena suformuos erdvę ir nusprendė patalpinti joje savo eksponatą kuris sinergetiškai veiktų kartu su naujomis erdvinėmis sąlygomis. Taigi sienos instaliacija tampa tarsi fragmentiškas iliustratyvus maketas architektūroje verdantiems procesams paliesti.
Tačiau instaliacijos lankytojai nebutinai turi tai suprasti, jie gali tiesiog pajausti erdvinę transfromaciją savo juslėmis ir galbūt susimąstyti apie labai platų sienos sąvokos vaidmenį globaliame kontekste.
Kaip kilo mintis panaudoti trinkeles savo kūriniui?
ŠA atelier: Betono trinkelių panaudojimą lėmė du pagrindiniai faktoriai. Visų pirma, kai jau turėjome pagrindinę mintį, reikėjo nuspręsti, kaip ją materializuosime. Kadangi norėjome, kad instaliacijos poveikis būtų labiau erdviškas nei daiktiškas, medžiagą rinkomės nekontrastuojančią ir artimą aplinkai. Nusprendėme naudoti lygiai tokias pačias betonines trinkeles iš kurių yra suformuotos visos kietos dangos galerijos prieigos.
Kita priežastis turi simbolinę reikšmę, trinkelės modelis yra smarkiai paplitęs ir lengvai atpažįstamas visoje Lietuvoje. Šiomis trinkelėmis grįstas visas galerijos prieigų plotas, kurio mastas vargu ar būtų pateisintas lankytojų srautu. Naudojant tą pačią medžiagą mes kritiškai atkreipiame dėmesį į aplinką ir tai veda prie idėjinės instaliacijos pusės. Nenorime teigti, kad ši betoninė trinkelė yra gera ar bloga, tiesiog yra svarbu, kaip mes naudojame medžiagas, nuo to ir priklauso ar jos bus žalingos, ar naudingos.
ŠA atelier, ar esate įgyvendinę daugiau panašių projektų?
Savo profesinėje veikloje projektuojame parodų architektūrą, tai reiškia, kad kuriame aplinką eksponatams. Šios parodos metu pirmą kartą mūsų darbas tapo pačiu eksponatu, nepaisant to, proceso metu laikėmės sau įprastų kūrybos principų nesistengdami prisiimti kitų profesijų vaidmenų.
Kalbant apie tęstinumą, galime prisiminti ne vienas savo architektūrines dirbtuves vaikams. Šių dirbtuvių metu jauniesiems dalyviams keldavome erdvės formavimo užduotis ir pateikdavome, taip pat statybose stipriai paplitusią ir kontraversiškai vertinamą medžiagą – polistireninį putplastį. Ši medžiaga leido jiems savo jėgomis, labai greitai transformuoti aplinką. Iš pažiūros tai estetinės vertės neturinti medžiaga, tačiau vaikų sukurtos struktūros pilnai atspindėjo architektūros raiškos formas. Taigi galime sakyti, kad paprastos statybinės medžiagas neretai tampa mūsų veiklos priemone. Skirtumas nuo įprasto jų panaudojimo yra tas, kad parodome paprastai maskuojamą šių medžiagų pusę. Manome, kad šiek tiek kitokia medžiagų naudojimo definicija skatina kūrybiškumą.
Papasakokite apie savo kuriamus architektūrinius projektus. Kas juose svarbu? Ar siekiate, kad jūsų projektai turėtų savą braižą? Koks jis?
ŠA atelier: Bendrai savo projektuose norime išlaikyti architektūrą kaip kultūrinį veiksnį. Architektų darbo laukas yra labai platus, jame mes stengemės laikytis arčiau meninių architektūros idėjų.
Tikslo, kad mūsų projektai turėtų savitą braižą, sau nekeliame, tačiau labai tikėtina, kad ilgainiui dirbant dviejų žmonių šeimyniškoje komandoje, laikantis tam tikrų vertybių ir principų, atsiranda projektus vienijantys bruožai. Šioje vietoje mums sunku objektyviai save vertinti, tačiau patys mėgaujamės kūrybinio braižo egzistaviu kolegų darbuose. Individualų braižą gali lemti daug skirtingų aplinkybių, tačiau neatmetame galimybės, kad tokiu būdu profesinėje veikloje gali pasireikšti nuoseklumas, nuošidrumas ir ištikimybė. Toks braižas tai jokiu būdu nėra vieno sėkmingo projekto tiražavimas visose situacijose, tai tipologijos neliečianti savoka.
Ar pastebite pokyčius architektūroje? Ar tai mada ar būtinybė? (pvz. vertikalus želdinimas, medžio naudojimas ir pan.)
ŠA atelier: Pokyčius pastebime kaip tam tikras slinktis. Architektūros pokyčius lemia ne dizaino ambicijos, o platūs probleminiai klausimai. Pavyzdžiui dabar Lietuvoje matome, kaip keičiasi visuomenės, tame tarpe ir valdžios, suvokimas apie viešąsias erdes. Pavieniams asmenims nebereikia įrodinėti, kad gatvė yra vieša erdvė tenkanti visiems. Kritinė žmonių grupė suprato, kad miesto gatvė nėra tik automobilių aptarnavimo ašys, todėl matome, kaip keičiasi architektų dėmesys į aplinką tarp pastatų. Galima sakyti kad, tai yra praities klaidų taisymas, miesto pritaikymas aktualiems žmogaus poreikiams, kuris virsta tam tikra dizaino išraiška: sprendimai pėsčiųjų saugumui, susisiekimas dviračiais, jaukių erdvių plėtojimas, infrastruktūra lauko veikloms, želdinių gausinimas, dėmesys grindiniui, natūralių medžiagų naudojimas.
Ar galite įvardinti jums išskirtinai patinkantį įgyvendintą projektą Lietuvoje / Pabaltijyje, pasaulyje? Kodėl šie projektai?
ŠA atelier: Žavimės tikrai daug architektūros projektų. Lietuvoje mus vis dar maloniai stebina projektai kuriuose matosi kompleksiškas požiūris į visumą. Tai reiškia nenutrūkstamą architekto dėmesį lauko erdvei, pastatams ir jų vidaus išpildymui iki detalių. Atrodo, kad neišlaikius kokybės vienoje iš šių grandžių, nukenčia ir kitos.
Iš paskutinių mūsų lankytų architektūros projektų išskirtume buvusią vilą Carito psichiatrijos klinikos komplekse Belgijoje, Melle miestelyje, architektų biuras: architecten De Vylder Vinck Taillieu. Tai eksperimentinis projektas bandantis suteikti naują veiklos etapą nereikalingam pastatui. Vietoje demontavimo, apleista vila buvo paversta tiek pacientams, tiek lankytojams prieinama struktūra. Rezultatas panašus į kažką tarp pastato ir parko. Jo veiklos scenarijai keičiasi priklausomai nuo pačių naudotojų. Šis projektas yra naujų socialinių idėjų pavyzdys architektūrinėje išraiškoje.
Dėkojame už pokalbį.
